Lietuvio ir „Hyundai Tucson“ nuotykiai prie Gango

Hyundai Tucson
Hyundai Tucson

Automobilių žinovo, keliautojo ir įvairių rekordų siekėjo Vitoldo Miliaus teigimu, kad suprastum, koks yra automobilis, reikia bent kelis tūkstančius kilometrų su juo įveikti, pagyventi kartu. Automobilių bandymas važiuojant didelius atstumus – Vitoldo aistra. Vienas tokių neseniai įvykusių bandomųjų važiavimų – su „Hyundai Tucson“ įveikti 4 tūkstančiai kilometrų Indijoje. Jūsų dėmesiui – Vitoldo įspūdžiai ir pasakojimas apie tai, kaip organizuojami automobilių bandymai šioje egzotiškoje šalyje.

Kelionėn pakvietė draugai

autoprof.lt

„Hyundai Tucson“ automobilyje važiavome dviese. Su manimi kartu važiavo vieno Indijos automobilių žurnalo vyriausias redaktorius Yogendra Pratap. Aš ir Yogendra buvome automobilio bandytojai,  ekspertai, vertinantys ir pasakojantys apie automobilį. Visos kelionės metu kasdien buvo ruošiami reportažai. Kalbėjome angliškai, ten televizija, žurnalai – anglų kalba“, – pasakoja Vitoldas.

„Hyundai“ atstovybė pakvietė visų Indijos leidinių apie automobilius komandas dalyvauti renginyje „Great India Drive“. Kiekvienai redakcijai buvo iškelta užduotis: sugalvoti, kokiu maršrutu nori važiuoti, suplanuoti biudžetą ir viešinimo priemones. Kiekviena komanda gavo po vieną „Hyundai Tucson“ automobilį bandymams. Visi pasiruošė, suvažiavo į nurodytą vietą kalnuose, iš kurios buvo duotas startas kelionei.

„Kaip aš ten atsiradau? Yogendra yra labai geras mano draugas. Jis man parašė žinutę: „Taip ir taip, nori? Varom!“. Man reikėjo tik atskristi iki Delio, kur mane sutiko kolegos. Aš buvau mūsų komandos pikantiška detalė, skiriamasis bruožas, nes buvau vienintelis europietis toje kelionėje“, – juokiasi Vitoldas.

Stebino profesionalumas

„Niekada nemaniau, kad Indijos žurnalistai yra tokie profesionalūs. Jie, kaip automobilių testuotojai, yra „asai“, nes turi progos išbandyti automobilius, kurių mums netenka – yra automobilių, skirtų būtent jų rinkai“, – sako V. Milius. Keliautojo teigimu, Lietuvoje žurnalistas yra „viskas viename“: jis filmuoja, fotografuoja, bando aurtomobilį, rengia reportažą, rašo tekstą. Visos kelionės Indijoje metu Vitoldą su Yogendra lydėjo „Hyundai Creta“ automobilis, kuriame važiavo fotografas, operatorius ir žurnalistas, padėję ruošti reportažus, kasdien rašę straipsnius bei žinutes socialiniuose tinkluose.

 

„Hyundai Creta“ – klase žemesnis SUV, labai fainas, bet pas mus jo nėra. Mano galva, Lietuvai tai būtų labai gera mašina. „Hyundai“ žada paleisti kitais metais tos pačios klasės SUV, tokį sumažintą „Tucson“ variantą, neabejoju, kad jį ir į Lietuvą atveš“, – teigia V. Milius. Komandos diena atrodė taip: kad būtų išvengta spūsčių, kuo anksčiau keliamasi, važiuojama, fotografas pamato „gerą kadrą“, visi sustoja, fotografas diktuoja kur važiuoti, operatorius filmuoja, jei nesigavo – važiuoja iš naujo, tada vėl visi sulipa į automobilius, važiuoja ir vėl stoja. Reportažuose buvo pasakojama ne tik apie automobilį, bet ir apie Indijos gamtą, pasakišką miestelių grožį, šventyklas.

 

„Mes važiavome palei Gangą – švenčiausią Indijos upę. Išvykome iš Gangtori kaimelio aukštai kalnuose, kur Gangas yra siauras, o kalnų keliukai vingiuoti ir nenuspėjami. Aplankėme Varanasį, kurį induistai ir budistai vadina švenčiausiu žemės tašku. Finišavome Kalkutoje, kur viena iš išplatėjusio bei išsišakojusio Gango atsaškų įteka į Bengalijos įlanką“, – pasakoja keliautojas.

 „Huyndai Tucson“ – tas, kuris džiugino

Naujasis miesto visureigis „Huyndai Tucson“, kurį testavo Vitoldas ir Yogendra, buvo pritaikytas Indijos kelių eismo specifikai – su vairu dešinėje pusėje. Indiškasis „Tucson“ buvo lygiai toks pat, kaip ir skirtas Europos rinkai – su tais pačiais agregatais. Šiam bandymui skirtas automobilis buvo maksimalių specifikacijų, geriausios komplektacijos: 185 AG, 2 litrų darbinio tūrio dyzelinis variklis, automatinė 7 laipsnių pavarų dėžė su dviguba sankaba, keturių varomųjų ratų pavara.

„Mano kolega labai džiaugėsi  „Hyundai Tucson“ automobiliu. Po šio bandymo, automobilis jų redakcijai lieka testavimui dar metams. Kartais, gavus automobilį bandymams, apima džiaugsmas, o kartais – nelabai. Gaudamas „Tucson“ Yogendra džiaugėsi, sakė, kad bus labai geras automobilis, nes labai gera jo prošvaisa. Ji adaptyvi, gerai reaguoja į įvairaus dydžio nelygumus ir duobes“, – kalbėjo V. Milius.

Anot Vitoldo, judriame Indijos kelių eisme labai tiko „Hyundai Tucson“ „automatas“. Puikūs stabdžiai gelbėjo netikėtose situacijose. Net elektra valdomi veidrodėliai pravertė. Prireikus prasibrauti pro siaurą plyšį tarp automobilių ar kalnuose (keliai ten labai siauri) užlenki veidrodėlius ir – ramu. Keliautojo teigimu, Indijoje visi važiuoja su nulenktais veidrodėliais. Jų vietiniams nereikia, niekas ten nežiūri, kas darosi gale, nes svarbiausia – matyti, kas yra priekyje.

Dar vienas momentas – važiuojant žvyruotais keliais, dėl intensyvaus eismo, juose nuolat tvyrojo tirštas dulkių  debesis, iš kurio netikėtai išlįsdavo žmonių ar automobilių figūros. Čia labai gelbėjo „Tucson“ rūko žibintai. „Vairavome pasikeisdami su Yogendra. „Tucson“ – didelis, erdvus automobilis, visos kelionės metu jautėmės komfortiškai ir užtikrintai. Automobilis buvo pakankamai dinamiškas, manevringas, o tai – labai svarbu, turint omenyje vingiuotus, siaurus kelius, nuolat pasitaikančias kliūtis. Aukšta sėdėjimo padėtis – idealu miesto kamščiuose, kur reikia matyti visus kampus“, – sako V. Milius.

Buvo išnaudota ir erdvi „Hyundai Tucson“ bagažinė, kurioje reikėjo sutalpinti ne tik keliautojų asmeninius daiktus, bet ir įvairią operatorių bei fotografų techniką, kompiuterius. Dėmesį patraukė ir variklio ekonomija – kartais per dieną komanda įveikdavo 100 km, kartais apie 500 km, o degalų baką papildydavo „profilaktiškai“ tik kartą per dieną.

Išbandyta viskas iki mažiausių smulkmenų – net ir automobilio pramogų sistema, 8 colių spalvotame ekrane nuolat „švietė“ navigacijos sistema. Patogumo kelionėje suteikė daugybė įvairių erdvių salone, skirtų daiktų pasidėjimui. „Kelionės metu naudojomės kondicionieriumi. Mes, žinoma, būtume ištvėrę ir be jo, nes esame mėtyti ir vėtyti, bet kai toks svilinantis karštis (iki plius 42 laipsnių), dulkės, aitrūs kvapai, ir yra kondicionierius, kodėl gi nepasinaudoti tuo komfortu“, – juokiasi Vitoldas.

Kelias Indijoje pavojingas ir nenuspėjamas

Palei Gango upę nukeliauti 4 tūkstančiai kilometrų, anot V. Miliaus, nėra labai didelis atstumas. Tačiau jį Vitoldui su kolegomis teko keliauti per Indiją. „Atsipūsdavau tik ištrūkęs iš nuolatinio didmiesčių kamščio. Bet ir to atsipūtimu nepavadinsi. Gyvenimas ant kelio čia verda ir dieną, ir naktį: vaikšto gyvuliai, karvės, moterys su neša didžiulis nešulius, važiuoja motociklai, rikšos, žmonės, aplipę automobilius, susėdę ant automobilių stogų. Nuolatinis maneravimas, signalizavimas, stabdymas – visa tai labai vargina ir reikalauja didžiulio dėmesio bei ištvermės“, – sako Vitoldas.

Anot jo, kelias Indijoje nenuspėjamas – gali  būti labai geras ir staiga tapti akmenuotu žvyrkeliu ar šlapiu purvu. Po lietaus neasfaltuotos kelio atkarpos gali tapti kone nepravažiuojamomis, tokiose situacijose gelbėjo visi varantieji ratai – susidariusias klampynes „Tucson“ įveikdavo be problemų. Be problemų buvo įveiktos ir visos kelyje pasitaikiusios brastos. Net važiuojant geru keliu negali atsipalaiduoti, prieš akis gali staiga išdygti labai aukštas greitį ribojantis kalnelis, per kurį tenka tiesiog peršokti. Važiuojant užmiestyje, bet kada gali iš priekio atvažiuoti sunkvežimis ar autobusas, tuomet tenka kuo skubiau nerti į kelkraštį, o ten – dar ir duobės. „Hyundai Tucson“ šioje bandymų kelionėje atskleidė visus savo privalumus ir buvo tikra dovana.

Surasti gerą nakvynę – iššūkis

Kelionėje komanda užtruko 12 dienų. „Kadangi dažniausiai nežinodavom, kiek kilometrų pavyks per dieną nuvažiuoti, vakare matydavome, kur esame ir ieškodavome ką tinkamo galime užsisakyti nakvynei. Indijoje veikia tos pačios viešbučių rezervavimo internetu sistemos, kaip ir pas mus. Tačiau atvykus į vietą, nurodytas penkių žvaigždučių viešbutis, labai dažnai tampa dviejomis“, – pasakoja Vitoldas.

Miestuose, kur lankosi užsieniečiai, yra tinkliniai viešbučiai, vienodi, kur bekeliautum: Amerikoje, Europoje ar Indijoje. Bet, keliaujant į šalies gilumą, rasi tik lokalius viešbučius. „Jei rezervavimo sistemoje matai, kad yra vietų, geriausia yra važiuoti į vietą ir klausti, už kiek tą kambarį galiu išsinuomoti. Kitas labai svarbus dalykas – viešbučius reikia tikrinti. Europoje gauni tai, kas parašyta, o ten – nebūtinai. Tarkime, parašyta, kad yra kondicionierius, bet jis gali neveikti. Jei yra dušas, reikia klausti ar yra šiltas dušas. Jei sakys, kad yra, turi eiti ir tikrinti, nes atsukus čiaupą labai dažnai paaiškėja, kad bėga tik šaltas vanduo“, – sako Vitoldas.

Anot jo, vietiniai žmonės nėra apgavikai, jie yra linksmi, derasi dėl kainos, dažnai ją nuleidžia, nes nori klientų, gerbia juos. O tai, kad ko nors nėra ar kažkas kambaryje neveikia, tai nėra piktybiška, tiesiog taip yra. „Kas buvo sunkiausia kelionėje? Sunkiausia buvo tai, kad visą kelionės laiką į burną nebuvau paėmęs mėsos, juk važiavau per vegetarų regioną. Be to, reikia žinoti, kad Indijoje net dantų negalima plauti su iš krano bėgančiu vandeniu. Kai pirmą kartą atvažiavau į Indiją, valgiau geriausiuose restoranuose, vis tiek neišvengiau apsinuodijimo. O dabar – valgiau bet kur, ant gatvės, visuose „mėšlynuose“ ir nieko. Tad čia – kaip pasiseks“, – juokiasi Vitoldas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.