Ford T ir jo agregatų gamybos pradžia tapo automobilių masinės gamybos atskaitos tašku. Ford variklis buvo labiausiai paplitęs vidaus degimo varikliu pasaulyje. Šis variklis buvo žinomas daugelyje pasaulio šalių ir buvo naudojamas ne tik Ford T automobiliuose, kurių nuo 1908 iki 1927 metų buvo pagaminta daugiau kaip 15 milijonų, daugiau kaip 90% automobiliu važinėjančių viso pasaulio keliais buvo būtent Ford T. Traktoriai, mobilios elektros stotys, valtys – tai toli gražu ne visas sąrašas, jis buvo montuojamas visur kur tik galima buvo sumontuoti paprastą, pigų ir paprastos eksploatacijos vidaus degimo variklį.

Šis agregatas buvo gan neįprastų šiandienai parametrų, 2,9 litro darbinio tūrio ir 20Ag galingumo. Tačiau ne galingumas tuo metu buvo svarbu, daug svarbiau tuomet buvo sukimo momentas ir galimybė naudoti Įvairias kuro rūšis. Ford variklis buvo „visaėdis” tikrąja to žodžio prasme. Pagal gamintojo instrukciją variklis gali naudoti benziną, žibalą, etanolą.

Variklio konstrukcija itin paprasta, pats variklis surinktas viename bloke su dviejų greičių pavarų dėže, su kuria naudojo bendrą karterį ir tepimo sistemą. Slėginio tepimo, alyvos siurblio, tepimo magistralių tiesiog nebuvo, viskas vyko savaiminiu taškymo būdu. Po pirmųjų gamybos metų atsisakyta ir aušinimo siurblio – Henris Fordas nusprendė kad pigiam automobiliui užteks ir „termosifoninio” aušinimo kai aušinimo skystis cirkuliuoja temperatūrų skirtumo dėka.

Pirmąkart buvo naudojama konstrukcija su nuimama cilindrų bloko galvute, be abejo toks sprendimas priimtas kaip duoklė masinei gamybai ir surinkimo paprastumui. Ford T variklis gyvavo gerokai ilgiau nei pats automobilis. Paskutinis toks variklis buvo surinktas 1941 metais ir išliks automobilizmo istorijoje kaip pirmasis serijinės gamybos vidaus degimo variklis.